Neapolio hercogystė

	Ducatus Neapolitanu; Ducato di Napoli ; Neapolio hercogystė
	Bizantijos valda 661-763
	Location of Neapolio hercogystėNeopolio kunigaikštystė 1112 m.
Sostinė	Neapolis
Kalbos	italų; lotynų
Valdymo forma	hercogystė
Era	Viduramžiai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Neapolio hercogystė (it. Ducato di Napoli; lot. Ducatus Neapolitanus) – hercogija Pietų Italijoje. VII a. ji buvo Bizantijos provincija, sudaryta iš žemyninės Italijos žemių, kurių neužgrobė VI a. įsiveržę lombardai. Provinciją valdė karinis vadas (dux), ir gana greitai provincija tapo de facto nepriklausoma valstybe, kuri egzistavo daugiau kaip 500 m.

Didžiąją dalį istorijos Neapolio hercogiją sudarė žemės, maždaug atitinkančios šių dienų Neapolio provinciją – apėmė Vezuvijaus apylinkes, Flegrėjaus laukus (Campi Flegrei), Sorentino pusiasalį (Penisola sorrentina), Kampanijos Džuljaną (Giugliano), Aversą (Aversa), Afragolą (Afragola), Nolą (Nola), Iskijos (Ischia) ir Prošidos (Procida) salas. Kapris vėliau tapo Amalfio hercogijos dalimi.

Lombardų įsiveržimo laikai

VI a. viduryje, kai į Italiją įsiveržė lombardai, Neapolyje gyveno apie 30-35 tūkstančiai gyventojų. 615 m. Neapolis, tada valdomas dux Džiovanio Konsino (Giovanni Consino), sukilo prieš Ravenos egzarchą, visagalį Bizantijos imperatoriaus įgaliotinį Italijoje. 638 m. egzarchas Eleuterijus (Eleutherius) sukūrė pirmąją Neapolio hercogiją, bet hercogą paskyrė iš kitur. Hercogas turėjo paklusti Bizantijos strategui iš Sicilijos.

Pirmoji vietinė hercogija

661 m. Neapolis iš imperatoriaus Konstanto II gavo teisę būti valdomu savo hercogo Bazilijaus, kurio pavaldumas imperatoriui greitai liko tik nominalus. Kiti jo titulai buvo patricijus ir konsulas. Jam buvo pavaldūs gretimi Gaetos, Amalfio ir Sorento jūrų uostai, nors jie buvo labai savarankiški, ypač paskutiniaisiais Neapolio hercogijos metais.
Tuo metu hercogija kaldino monetas su imperatoriaus atvaizdu ir graikiškais užrašais. Graikų kalba buvo oficiali kalba.

Popiežių valdžia

763 m. hercogas Stefanas II (Stefano II di Napoli) atsiskyrė nuo Konstantinopolio ir perėjo popiežių valdžion. Dar valdant imperatorių skirtam Džiovaniui I (Giovanni I di Napoli; 711 – ~719 m.) popiežiaus valstybė parėmė hercogą kovose su lombardais, kai šansai gauti Bizantijos paramą atrodė migloti. Stefano II valdymas buvo pereinamasis laikotarpis – hercogija atitolo nuo bizantiškųjų Rytų ir suartėjo su popiežiškais Vakarais. Bizantijos graikais neapoliečiams ėmė darytis tokia pačia grėsme kaip ir lombardai.

Maždaug apie IX a. pradžią Neapolio hercogai ėmė kaldinti monetas su lotyniškais užrašais, nes oficialia kalba pasidarė lotynų kalba. Ant monetų Bizantijos imperatorius pakeitė šv. Januarijus. Dokumentus dar datavo pagal imperatorių valdymo pradžias, bet imperatoriai įtakos Neapolio valdyme nebeturėjo.

812 m. Bizantijos imperatorius Leonas III Isauras kvietė hercogijos laivyną paremti Bizantijos admirolą, kovojusį su saracėnų piratais, puldinėjusiais Siciliją, bet Neapolio hercogas Antimas (Antimo di Napoli) nepaisė įsakymo. Laivynus tai kovai atsiuntė tik Amalfis ir Gaeta. Matyt, neapoliečiai jau jautėsi praktiškai nepriklausomais, tuo tarpu jiems anksčiau pavaldūs miestai ėmė jaustis irgi nepriklausomais nuo Neapolio.

Tuo metu hercogystė dar buvo nepaveldima. 818 m. Sicilijos patricijus hercogu paskyrė Teoktistą be imperatoriaus pritarimo. 821 m. jis tą hercogą nuėmė ir paskyrė naują hercogą Teodorą II, kurį tais pačiais metais iš Neapolio išvijo neapoliečiai, kad valdžią užimtų išrinktas Stefanas III. Stefanas III pirmas ėmė kaldinti monetas su savo inicialais.

Paveldima hercogystė

840 m. hercogas Sergijus I valdžios perėmimą hercogijoje padarė paveldimą, tad Neapolis faktiškai tapo nepriklausomas. Tuo metu Neapolis buvo daugiausia karinis centras, valdomas aristokratų karių ir žemvaldžių, nors šie prarado daug žemyninių Neapolio žemių, kurios atiteko kaimynams lombardams.

Neapolis nebuvo prekybininkų miestas, kaip kad tokie Kampanijos miestai kaip Amalfis ir Gaeta, bet jis turėjo rimtą laivyną, kuris dalyvavo 849 m. Ostijos mūšyje su saracėnais. Neapolis nebijojo sudaryti sąjungas su musulmonais, jei jam tai būdavo naudinga. Pvz., 836 m. Neapolis paprašė saracėnų pagalbos, kad šie padėtų nustumti miestą apsiautusią lombardų kariuomenę, atėjusią iš kaimyninės Benevento hercogijos.

Neapolio hercogai buvo daugiausia pasiekę valdant hercogui vyskupui Atanasijui bei jo paveldėtojams. X a., Neapolio galia ėmė mažėti. Vėliau, 1027 m., Neapolį net užėmė jos priešininkas Kapujos kunigaikštis Pandulfas IV, išvydamas hercogą Sergijų IV, kuris valdžią atgavo po dvejų metų 1029 m., padedamas normanų.

Normanų kaimynystė

1029 m. Sergijui IV valdžią Neapolyje atgauti padėjo normanų vadas Rainulfas Drengotas, buvęs Pandulfo IV sąjungininkas. Už tai Sergijus IV Rainulfą padarė Aversos grafu. Aversos grafystė buvo pirmoji valdą, kurią užvaldė normanai Pietų Italijoje. Vėliau normanų įtaka ir valdos Italijos pietuose didėjo, kol pati Neapolio hercogija prarado nepriklausomybę.

Sergijus IV savo padėtį sutvirtino vedybiniais ryšiais su normanais. Vėliau ši sąjunga nutrūko, Sergijų IV paliko jo samdiniai, ir jis tapo vienuoliu. Jo sūnus Džovanis V įsiteikinėjo Salerno princui Gvaimarui IV (Guaimar IV), o vėliau tapo šio vasalu.

Neapolio hercogija buvo Pietų Italijos valstybė, ilgiausiai išlaikiusi nepriklausomybę nuo normanų. Anksčiau jos krito lombardų valdytos Kapujos, Salerno ir Benevento kunigaikštystės, graikų valdytos Amalfio, Gaetos ir Sorento hercogijos.

1137 m. hercogas Sergijus VII buvo priverstas pasiduoti Sicilijos karaliui Rogerui II, kuris Sicilijos karaliumi pasiskelbė 7 metais anksčiau. Nuo tada miestą ėmė valdyti grafas palatinas (compalazzo), o Neapolio patricijams valdžios liko mažai. Tuo metu Neapolyje gyveno apie 30000 gyventojų, kurie vertėsi sausumoje. Prekyba Neapolyje užsiiminėjo daugiausia svetimšaliai, paprastai iš Pizos ir Genujos respublikų.

Normanų valdymo laikais Neapolyje buvo statomi daugiausia pasaulietiniais pastatai – pilys (Castel Capuano ir Castel dell’Ovo), gynybinės sienos ir įtvirtinti vartai.